Jos nugara linko nuo didelio maišo svorio.

– Ar pavargai, moterie? – sunerimo Dievas. – Nusiimk savo naštą nuo pečių, prisėsk, pailsėk.

– Ačiū, aš trumpam, – atsisakė moteris. – Tik paprašysiu – ir išsyk atgal! O jei per tą laiką jam kas nors nutiko? Niekada sau neatleisčiau!

– Ko tu negali sau atleisti?

– Jei su mano vaiku kas nors nutiks. Aš kaip tik ir atėjau, kad paprašyčiau Tavęs: Dieve, išgelbėk ir išsaugok jį!

– Aš tik tuo ir užsiimu, – rimtai atsakė Dievas.Ar aš daviau tau pagrindo suabejoti mano rūpesčiu?

– Ne, bet… Šiame gyvenime tiek visokių pavojų, prastos įtakos, staigių posūkių! O jo amžius toks, kad norisi viską išbandyti, visur įlįsti, visur kaip nors įsitvirtinti. Labai bijau, kad jis posūkyje nepaslystų, nesusižeistų ir neskaudėtų.

– Ką gi, kitą kartą jis bus atsargesnis, nes savo kailiu supras, kas yra skausmas. Tai labai gera patirtis! Kodėl nenori jam leisti pačiam išmokti?

– Todėl, kad nenoriu, jog jam skaudėtų! – susijaudinusi šūktelėjo motina. Matai, kad visada nešiojuosi maišą šiaudų, kad padėčiau ten, kur jis gali nukristi.

– Ir dabar nori, kad aš jį apkamšyčiau šiaudais iš visų pusių? Gerai. Žiūrėk!

Ir Dievas greitai sukūrė visą kaugę šiaudų ir numetė į pasaulį. Ji žiedu apgulė moters sūnų ir izoliavo nuo visų pavojų, nuo visų pagundų ir vilionių, kartu ir nuo viso gyvenimo.
Moteris matė, kad sūnus bando prasibrauti pro šiaudus, tačiau veltui.
Sūnus bandė susprogdinti šiaudinį žiedą. Tai nuleisdavo rankas, tai supykdavo.

Galiausiai iš kažkur gavo degtukų ir padegė šiaudus. Pakilo didelė liepsna ir visas paveikslas akimirksniu paskendo dūmuose.

– Sūneli! – suriko moteris. – Sūneli, einu į pagalbą!

– Nori į laužą dar šiaudų įmesti? – paklausė Dievas.

Nepamiršk: kuo daugiau šiaudų tėvai padeda, tuo didesnis noras kiaurai, bet kokia kaina per juos praeiti.

Jei tai nepavyks, žmogus apskritai gali imti deginti savo gyvenimą.

Juk jis nežino, kas tai yra skausmas, ir be abejo, kas yra laisvė rinktis…

Tu manai, kad tai tik maišas šiaudų, bet iš tiesų tai maišas problemų.
Jame yra visi siaubai, kurie tau vaidenasi, visos baimės, kurios tavyje gyvena ir kurių tu esi pilna.

Viskas, apie ką tu galvoji ir ko tu bijai, įgauna jėgos ir ima didėti, nes tam skiri energijos.

Todėl tavo našta tokia ribota, o nugara tokia pavargusi…

– Taip išeina, kad rūpintis sūnumi neturėčiau?! Ir tai kalbi tu, Dieve?

– Rūpintis – kiek tik širdis geidžia.Bet nerimauti tu neturėtum.

Juk ir aš juo rūpinuosi.

Leisk ir man daryti savo darbą.

Bet taip, kaip aš suprantu, yra tikėjimo klausimas…

Istorija iš interneto.

Leave a Comment